Maratonas yra ilgiausia bėgimo distancija šiuolaikinėje lengvojoje atletikoje, jau daugiau nei 100 metų ji siekia 42 km 195 m. Tai simbolinė distancija – atstumas nuo Maratono mūšio vietos iki Atėnų, kurį įveikęs karys Filipidas krito negyvas, tačiau žinią apie laimėtą mūšį perdavė.
Nei vienas kitas bėgimas, jokia kita distancija negali būti vadinama maratonu ir kiekvienas mėgėjas bėgikas paslapčia, o kiti ir drąsiai bei garsiai, pasvajoja įveikti šį legendinį iššūkį. Maratono bėgimai – tai šventės, organizuojamos visuose didžiuosiuose pasaulio miestuose ir sutraukiančios dešimtis tūkstančių dalyvių ir žiūrovų. Miesto gatvės uždaromos ir viskas nuščiūva, pasigirsta starto šūvis ir subilda, sudreba grindinys, kuriuo pasipila tūkstančiai entuziastingų bėgikų, pasirengusių įveikti distanciją, įveikti varžovus ir svarbiausia – įveikti patys save…
KODĖL?
Daugelis manęs klausė, kam to reikia, kokia prasmė, bet tinkamiausias atsakymas būtų „jei tau išvis kyla toks klausimas, vadinasi nesuprasi atsakymo“. O ir trumpo atsakymo nėra. Noras išbandyti save, noras įprasminti daugybę valandų, skirtų treniruotėms, parodyti pasauliui, kad esi, kad ir tu toks pat valingas ir ištvermingas, kaip maratoną įveikusieji, ir dar ištvermingesnis nei daugybė to niekada nepadarysiančių. Iššūkis sau, savo valiai ir savo kūnui, kasdienybės supurtymas ir, galbūt, net pasikeitęs mąstymas ir požiūris į pasaulį, kasdienius malonumus, darbus ir rūpesčius. O gal tiesiog dėl to, kad gali…
KAIP?
Treji metai mėgėjiško bėgiojimo ir daugiau nei pusmetis sistemingo pasiruošimo po Naujųjų metų naktį duoto pažado. Nereikėjo bėgti dažnai, bet teko bėgti ilgai, kai vakarais visi ilsėdavosi priešais televizorių, lankydavo draugus ar linksmindavosi iki paryčių, matavau Neries krantinę. Jokio alkoholio, poilsis prieš ilgas treniruotes, laiko sąnaudos ir išlaidos avalynei – tokių investicijų pareikalavo pasiruošimas. Ir dar vieno kojos nago ir pūslių ant pirštų… Ir visa tai vis tiek nublanko su entuziazmu ir beprotišku jauduliu stojus į maratono starto liniją.
Pirmasis ratas buvo džiugus, optimistiškas ir daug žadantis. Jėgos liejosi per kraštus, kaip ir kalba su kitais bėgikais. Vaizdai bėgo pro šalį – Mindaugo tiltas, siauros Žvėryno gatvelės, Vingio parko kalnelis, automobilių žiedas prie Operos ir baleto teatro, šurmuliuojantis Gedimino prospektas, Rotušė, miesto panorama nuo Subačiaus kalno ir menininkų Užupis – pusė atstumo ir įveikta asmeniniu rekordiniu greičiu. Tada trys ketvirtadaliai bėgikų baigė savo distanciją, o mes, ištvermingieji ir labiausiai užsispyrę, pasukome į antrą ratą, jau nebe tokiais linksmais veidais. Maždaug ties 28 -30 kilometru atslinko didelis nerimas dėl likusių daugiau nei 10 kilometrų ir akivaizdžiai lėtėjančio tempo. Ties 32 kilometru visos mintys apie tai, kad reikia išbėgti per tam tikrą laiką, ėmė atrodyti daugiau nei juokingos. Pradėjo skaudėti kojas, visą kūną į apačią nuo juosmens, sportbačiai pritrynė pūsles ir kiekvienas žingsnis kėlė skausmą. Jėgų neliko visiškai, minčių apie tai, kaip apskritai atrodau, kiek žiūrovų stebi ir kiek daug kilometrų jau įveikta – taip pat, o paprastai tokie lengvi ir juokingi 5 km iki finišo tapo sunkiausiais gyvenime.
IR?
Finiše neužplūdo nei džiaugsmas, nei euforija, nei palengvėjimas, nes visa atėjo tik po keliolikos minučių gulėjimo ant žolės, Katedros šešėlyje. Suvokimas, kad tu, toks dabar bejėgis ir pervargęs, ką tik dar bėgai, yra nenusakomas ir nepaaiškinamas. Kaip ir atradimas, kad tavo protas yra kur kas stipresnis už tavo kūną ir kad žingsnis po žingsnio net didžiausias atstumas yra įveikiamas. Ar aš dar bėgsiu maratonus? Labai tuo abejoju. Ar džiaugiuosi, kad ryžausi? Tikrai taip. Ir dar labiau džiaugiuosi, kad ryždamasi nežinojau, kas manęs laukia. Kartais tikrai reikia tiesiog „užsimerkti ir nerti“, o jau paskui kažkaip išsikapstai, išplauki, išbėgi ar padarai. Ir panūsti kelti sau dar drąsesnius tikslus, suvokdamas, kad nėra to vieno didelio žingsnio ar šuolio, kuris tave atvestų į sėkmę, bet tik daug ištvermingų mažų žingsnelių, kuriuos darydamas tu mėgaujiesi, kenti, džiaugiesi, svajoji ir atrandi save. Todėl niekada nenustosiu bėgti.
