„Žmonės ateina į bendroves, tačiau palieka vadovus“ – taip kažkada sakė „Deutsche Bank“ Europos skyriaus Mokymo ir ugdymo centro direktorius Reineris Jensenas.
Dabartinė situacija rinkoje vadovus įpareigoja ne tik sugebėti sėkmingai plėtoti verslą, bet ir mokėti įtikti darbuotojams, kad juos išlaikytų.
Taigi koks yra tas geras vadovas? – šiandien minimos Boso dienos proga pasiteiravome verslo konsultacijų bendrovės „Erra“ direktorės Godos Aženeckaitės – ir kaip konsultantės, ir kaip vadovės.
Netikiu taisyklėmis ar stereotipais, tuo, kad galima pasakyti – toks geras, o toks blogas. Vadovais šiais laikais tampama ne be reikalo, ne iš niekur, o juo labiau jais išliekama. Svarbiausia suderinti tai, ką sugebi kaip vadovas, su situacija, vieta. Pas mus į mokymus ateina žmonių, kurie nori išmokti vadovavimo, lyderystės. Taip, bendrų principų galima išmokti, tačiau turi realiai pajausti, kokioje situacijoje kas tinka. Pagal paprasčiausią klasifikaciją yra direktyvinis, liberalus ir demokratinis vadovavimo stiliai. Ar gali būti vienas patarimas? Vienoje įmonėje efektyviausias bus demokratinis, o kitur reikės griežtos rankos. Bet aš tikiu, kad visada turi būti derinukas. Svarbiausia vadovui – sugebėti pajausti, kada ko reikia ir turėti lankstumo. Žinome nemažai istorijų, kai vadovas puikiai dirbo vienoje įmonėje, ją išaugino, o išėjo į kitą – ir visi pasibaisėjo, kad jis toks prastas. Būna, jog samdomas vadovas dirba sėkmingai, o pradeda savo verslą – ir visiškas fiasko.
Turbūt amžinas klausimas – vadovais tampama ar gimstama?
Be abejo, tampama. Dirbi, kol pasieki tam tikrą lygį ir tampi vadovu. Tai yra karjera. Dar didesnis klausimas apie lyderystę – lyderiais tampama ar gimstama. Be galo daug ši tema nagrinėta, o apibendrinus visas teorijas, ko gero, galima sakyti, kad tampama. Žmogaus galimybės neribotos, galima tapti kuo tik nori, jei iš tiesų nori ir kryptingai sieki.
Minėjot svarbią gero vadovo savybę – lankstumą. Bet ar praktiškai nesusiduriate su tuo, jog vadovai paprastai ne ypač lankstūs, labiau kategoriški, kritiški ir peršantys savo nuomonę?
Visko būna. Mano patirtis tokia – labai jauni – turiu omeny ne amžių – pradedantys vadovo karjerą žmonės kartais būna tokie. Nelankstūs būna ir labai patyrę – galbūt pelnytai, galbūt tas „darbinis bagažas“ jiems jau tai leidžia. Bilas Geitsas irgi yra kažkoks, ir ne kitoks, bet jo jau niekas tikriausiai nesiekia perauklėti. O apskritai – kaip yra nelanksčių žmonių, taip ir nelanksčių vadovų. Vadovas juk irgi žmogus.
Teko girdėti mokant vadovus, kad jei su darbuotojais pasidalysite savo idėjomis ir nuomone, o visi darbuotojai pritars – atleiskite juos.
Laikausi nuomonės, kad įmonė yra vadovo atspindys, patinka mums tai ar ne. Vadovaujuosi tokia taisykle – nuopelnai yra žmonių, o klaidos – vadovo. Man tai padėjo suvokti „koučingo“ mokymai.
Darbuotojų nuomonės su vadovo neturi sutapti. Žinoma, pykčių ir didelių ginčų nereikia, bet jeigu darbuotojai visada ploja katučių vadovo nuomonei, vadinasi, arba jie nenuoširdūs, arba vadovas aplink prisistatė klonų. Bet kokiu atveju verslui tai yra rizikinga.
Ar pasitaiko, jog geri specialistai iš įmonės išeina vien dėl vadovo?
Yra tokių situacijų, ir nemažai. Bet matau iš darbuotojų pusės ir kitą problemą – jie nesikalba su vadovu. Pas mus dabar yra du variantai: vieni darbuotojai mojuoja darbo pasiūlymais ir bet kokia proga gąsdina vadovus, kad išeis. Kiti tyli, sėdi iki paskutinio, paskui staiga meta pareiškimą ir eina lauk. Išdrįsti pasakyti, kas negerai, reikia, nes dažnai galima daug ką pakeisti. Vadovai dabar labai skundžiasi, pyksta, kai darbuotojai išeina, priima tai kaip asmeninį įžeidimą, bet juk kiekvienas žmogus ieško, kur jam geriau, tai natūralu.
Nepasitenkinimas vadovu mūsų šalyje atrodo natūralus, kasdienis ir visuotinis dalykas. Ar apskritai įmanoma, kad vadovas įtiktų?
Labai retai kas pasižiūri į save. Vienas mano kolega vadovavimą prilygina vaikų auklėjimui ir dirbti su žmonėmis mokosi iš vaikų. Vaikas juk irgi mano, kad blogi yra jį auklėjantys tėvai, o ne jis pats, tačiau vaikus vis tiek reikia kantriai auklėti.
Negali būti geras visiems ir visada. O jei stengsiesi užtikrinti darbe tokią atmosferą, kurioje visada būsi geras, po penkerių metų gali paaiškėti, kad tikrai esi geras, bet verslo nebėra.
Dabar dažnai vadovas atsiduria kitoje barikadų pusėje, kai darbuotojai juo manipuliuoja grasindami išeiti. Ateina pas mus tokie vadovai ir klausia, ką daryti. Aš manau, kad ir darbuotojams tokioje įmonėje dirbti nėra gera žiūrint į ilgalaikę perspektyvą. O ką daryti? Tokiam vadovui pasiūlome pagalvoti, kokie yra jo, kaip vadovo, ir kokie įmonės tikslai. Tada pasidaro labai aišku, ar pasiduoti toms manipuliacijoms, ar tokio žmogaus atsisakyti. Žinoma, yra tokių žmonių, dėl kurių turi per galvą persiversti, nes gal šių specialistų tik keletas ir žinai, kad antro tokio nerasi.
Ar per paskutiniuosius kelerius metus, kai taip sumažėjo darbuotojų, vadovai pasikeitė?
Aš manau, kad taip. Savo darbe matome – jie tapo atviresni idėjoms, naujiems pasiūlymams, tendencijoms. Prieš 3-4 metus ypač Klaipėdos regione vadovai piktindavosi, kokios gali būti investicijos į darbuotoją, jo mokymas, kai šiaip ar taip tam darbuotojui mokamas atlyginimas. Dabar jau kitaip. Nors seniai dirbantiems vadovams pakeisti požiūriui reikia didžiulių valios pastangų, bet jie stengiasi reaguoti į rinkos situaciją, ir aš juos už tai gerbiu.
Ką galėtumėt pasakyti vadovams, kurių vadovaujamose įmonėse – didžiulė kadrų kaita?
Tokių nemažai. Patarčiau pradėti nuo savęs. Šis suvokimas skausmingas ir sudėtingas, nevadovavęs to nesupras. Jei tavo įmonėje neužsibūna žmonės, vadinasi, tam yra priežastis. Vadovas gali padaryti klaidą, bet jei žmonių kaita nuolatinė, tuomet, vadove, pamąstyk, ką darai. Nelabai brandaus vadovo pozicija būtų dėl to kaltinti tik žmones. Žmonių vis vien nepakeisi, bet gali pradėti nuo savęs ir įmonės, įvertinti, ką galima patobulinti, kad darbuotojų kaita sumažėtų.
