Galimybių gyvenime apstu. Kaip laivų jūroje. Ir jei žinai, kur nori plaukti, išsirenki būtent tą laivą, kuris plukdytų tau reikiama kyptimi. O jei nežinai, ko nori, laivas gali pro tave ir praplaukti, – sako verslo konsultacijų kompanijos „Grand Partners“ bendrasavininkis ir verslo konsultantas Romanas Gaidukas.
Jums trisdešimt treji metai. Konsultuojate įmonių vadovus kompanijų strateginio valdymo bei pokyčių valdymo klausimais. Kokios jūsų paties, kaip verslininko, sėkmės prielaidos?
Mano sėkmė yra subalansuota. Žmogus negali savęs laikyti sėkmingu, jei sėkmė jį lydi, pavyzdžiui, tik versle. Mano sėkmė yra ir graži šeima, ir puikūs santykiai su žmona, vaikais, draugais, verslo partneriais. Mano sėkmė yra ir tinkamas santykis su Dievu. Todėl plėtodamas savo verslą aš iš visų jėgų stengiuosi neaukoti tų dalykų, kurie yra man labai svarbūs gyvenime.
Pasiekti puikių rezultatų tik versle – neįdomu. Nes tai gana lengva. Tačiau pasiekti gerų rezultatų neaukojant, pavyzdžiui, šeimai skirto laiko, – štai kur iššūkis! Ir sėkmė!
Sėkmingas yra tas žmogus, kuris pasiekia, ko nori, ne aukodamas savo asmenines vertybes, o jas pasitelkdamas.
Kokios yra jūsų vertybės?
Šeima, tikėjimas Dievu, sąžiningumas.
Ar įmanoma tinkamai rūpintis verslu neaukojant asmeninio laiko?
Kiekvienas iš mūsų trokšta būti laimingas. Kuriame verslą, nes norime uždirbti pinigų. Tačiau jei tu viską aukoji tik dėl to, – nesi iš tikrųjų laimingas. Galbūt turtingas, bet ne laimingas. Dažnai taip nutinka, kad paaukojęs asmeninius santykius, žmogus supranta, – ir, deja, per vėlai – kad laimė yra daug daugiau nei pinigai. Pinigai yra tik priemonė siekti svarbių tikslų. Kai asmeniniame gyvenime – santykių spragos, kai žmona grasina skyrybomis, – verslo sėkmė jau nešildo.
Kas lemia tą racionalų balansą? Sugebėjimas organizuoti laiką, prioritetų hierarchija?
Manau, kad prioritetai. Jeigu verslininkas sugeba teisingai suplanuoti darbus, kodėl jis negali tinkamai suplanuoti asmeninio gyvenimo? Žinoma, jei tu sakai, kad šeima ir draugai tau yra didžiosios vertybės, tačiau į tai neinvestuoji laiko, – tai tik tuščios kalbos. Tu pats save apgauni. Tuomet krizė tavo asmeniniame gyvenime įgauna vis didesnį pagreitį.
Kalbate, lyg būtumėte tai patyręs.
Taip ir yra. Santykiai mano šeimoje dėl nuolatinių kelionių, konferencijų ir nesibaigiančių darbo reikalų buvo kiek pašliję. Taip, ir aš žmonai teisinausi, kad viską darau tik dėl šeimos. Ir tada man žmona pasakė: O jei mes, šeima, tau pasakysime, kad mums viso to tavo verslo nereikia? Ar tu jo atsisakysi? Tada aš suvokiau, kad nesu tam pasiruošęs. Vadinasi, aš tai darau ne dėl jų, o dėl savęs.
Žmona pasakė: Jeigu tu su manimi elgtumeisi taip, kaip su savo brangiaisiais Klientais, – aš būčiau pats laimingiausias žmogus pasaulyje. Suvokus, kad ji kalba tiesą, mane ištiko šokas. Privalėjau pasirinkti. Galvojau, ką sutikčiau paaukoti dėl savo Klientų? Savo mylimą šeimą? Ar jie yra to verti?
Ir ką darėte tuomet?
Nusistačiau laiko balansą. Stengiausi labai griežtai suskirstyti darbo ir asmeninio gyvenimo laiko ribas. Pagaliau sau leidau savaitgalius praleisti su vaikais. Tačiau tai buvo tik pradžia. Nuspręsti taip elgtis nebuvo sunku. Sunkiausia buvo laikytis tokios disciplinos. Dažnai ir dabar sprendžiu dilemą, kam pasakyti „ne“ – šeimai ar viršvalandžiams.
Žmonos nuomone, kaip jums sekasi?
Ji sako, kad jau neblogai, – šypsosi.
O kaip pažabojote savo ambicijas? Juk teko aukoti dalį saviraiškos galimybių?
Kaip verslininkas, žinau, kad bet kurioje srityje gauni tiek, kiek investuoji. Kiek į šeimą investuoji, tiek ir gausi. Kiek į santykius – darbinius ar asmeninius, – tiek ir gausi. Tačiau gali investuoti protingai, o gali ir kvailai. Taigi aš išmokau, kaip iš visko gauti kuo didesnę grąžą. O laiką, kurį sutaupau, skiriu šeimai.
Kaip tai atrodo praktiškai?
Ėmiau dar labiau organizuoti darbus. Ne visur vykstu pats – deleguoju žmones. Važiuodamas į komandiruotes pasiimu ir žmoną, vaikus. Šeimos gyvenimą, vaikų šventes planuoju lygiai taip pat atsakingai kaip seminarus ar verslo konsultacijas. Anksčiau suskirstydavau darbus savaitei, o dabar metams į priekį.
Kaip pasirinkote profesiją?
Baigęs vidurinę, ruošiausi stoti į Maskvos fizikos ir technikos institutą. Norėjau studijuoti matematiką, fiziką, elektroniką, robotechniką bei su kosmosu susijusius dalykus. Jau buvau išlaikęs egzaminus, tačiau staiga suvokiau, kad šie mokslai ne man. Grįžęs į Lietuvą įstojau į Klaipėdoje esantį LCC tarptautinį universitetą. Ten studijuodamas įtikėjau ir ėmiau mąstyti, ko noriu pasiekti, ką noriu veikti. Prisimenu, manęs, tada aštuoniolikmečio, per saviugdos paskaitas paklausė: „Kuo svajoji būti, kai tau sukaks dvidešimt penkeri?“ Atsakiau: „vadovu“.
Kaip jums tai pavyko?
Man pasiūlė tapti vienos bankrutuojančios įmonės vadovu. Situacija ten buvo itin bloga. Nebepelningą įmonę paliko buvęs vadovas ir su savimi išsivedė bene pusę darbuotojų. Ir dar prisiviliojo pusę Klientų. Man buvo pasiūlyta atkurti žlungantį verslą.
Rimtas iššūkis.
Man pavyko darbuotojus įkvėpti, nors ir negalėjau žadėti didelių algų. Man pavyko patikėti, kad po metų mes jau gyvensim ir dirbsim kitaip. Jau po metų įmonė išbrido iš bankroto: dirbo jau nenuostolingai, o dar po metų tapo pelninga. O kai Klientus mes persiviliojome atgal, konkurentų įmonė bankrutavo. Visa tai mes padarėme teisingais principais. Pagarba darbuotojams bei pagarba klientams.
Tobulinotės ir Amerikoje.
Taip. Būdamas dvidešimt penkerių kartu su šeima išvykau studijuoti į Ameriką. Ten gyvenome ir mokėmės dvejus metus. Žmona studijavo psichologiją, aš – Virdžinijos „Regent University“ verslo administravimą magistrantūroje. Ko gero, visi verslo žmonės žino, kas yra MBA (Masters of Business Administration).
Kaip supratote, kad norite užsiimti verslo konsultavimu?
Studijuodamas Amerikoje perskaičiau vadybos eksperto Piterio Drukerio (Peter Drucker) straipsnį, kuriame buvo rašoma: „Kiekvienas žmogus turi savo išskirtines savybes. Tad jeigu tu nori būti sėkmingas, atpažink stipriąsias savo puses ir ieškok darbo, kuriame galėtum atskleisti save geriausiai.“ Man gerai sekėsi mokyti kitus žmones. Gerai sekėsi spręsti problemas. Taigi aš supratau, kad verslo konsultavimas yra būtent man skirtas darbas.
Jūs įkūrėte „Grand Partners“?
Taip. Esame trys bendrasavininkiai. Aš atsakau už įmonės paslaugų kokybę. Įmonės direktorė – Goda Aženeckaitė – Petravičienė, mano galva, yra tobula vadovė tvarkanti visą įmonės sistemą. Ir trečiasis partneris yra komercijos direktorius Andrius Petravičius. Visi kartu mes susitikome norėdami įgyvendinti savo svajones ir įkūrėme kompaniją. Dirbame jau keturi metai.
Dirbate su aukščiausio lygio vadovais, akcininkais. Koks, jūsų požiūriu, yra geras vadovas?
Sunku pasakyti, nes yra apie dvidešimt vadovo kompetencijų. Mano tikslas yra padėti vadovui kurti verslą naudojantis stipriosiomis jo savybėmis bei „užlopyti“ silpnųjų padarytas problemas. Visada sakau vadovams: visa tai, kas darosi jūsų įmonėje, yra jūsų asmenybės pratęsimas. Ir jei vadovui nepatinka tai, kas vyksta jo įmonėje, siūlau jam pasižiūrėti į veidrodį – atsakymas yra ten. Vienintelis būdas pakeisti įmonę – pasikeisti pačiam vadovui.
Kaip jūs manote, ar šiandien jaunas vaikinukas, nuomojantis butą, neturintis pradinio kapitalo, gali po kelerių metų tapti sėkmingu verslininku?
Viską lemia mąstymas. Vienam duok visus resursus, visus ryšius ir visus pinigus – jis gali viską iššvaistyti bėdą suversdamas, pavyzdžiui, ekonominei krizei. Kitas sugebės sukurti verslą ir be ryšių, ir be pinigų. Šiais laikais pinigų yra tikrai daugiau negu norinčių ir sugebančių ką nors daryti.
Daug svajotojų, mažai „darytojų“.
Taip! Visos savybės – iškalba, patirtis, verslo išmanymas – yra išsiugdomos. Aš irgi negimiau su marškinėliais. Jei būtumėte mane pamačiusi mokykloje, tikrai nebūtumėte pagalvojusi: „Na, iš šito žmogaus tai tikrai kas nors bus. Toli eis…“ Buvau silpnas, kuklus. Tačiau aš visada norėjau gyventi kitaip.
